Arno tapyti niekas nemokė, niekada neparodė, kaip reikia tapyti ar ką tiksliai daryti. Jis viską nori išbandyti pats. Tad jis ir „nedaro“. Būdamas nepririštas prie taisyklių ar gairių, leidžia savo kūrybiškumui sprogti, improvizuoja duotais įrankiais ir dažais. Tiesiog pradeda kurti ir keliauja tik jam žinomais potėpių keliais. Stebiuosi, kaip tapius plačiais potėpiais ir gerokai pasišvaisčius voleliu, staiga plonu teptuku kažkur kampe imama vedžioti rožinė, o šalia citrininė geltona. Tiek nedaug, o suskamba...
Arnas mėgsta pasakoti. Įsimena jo talpūs paveikslų pavadinimai: „Žmogus maudosi vasarą“, „Burė yra, o laivo nėra“, „Raidė kaktusas“...
Arno tapyba tampa jo vidinės kelionės instrukcija, o jums primena, kad kūrinių grožis dažnai glūdi ne tik vaizde, bet ir trumpoje istorijoje, kurią jaunasis kūrėjas nori papasakoti.